Vienoje moterų, vairuojančių motociklus, grupėje pasiūliau merginoms fotosesijas su jų žirgais. Sulaukiau tikrai daug norinčių, vienos Vilniuje, kitos Kaune ar dar toliau, tad pamažu vis susitinkame įsiamžinti nuotraukose. Tuo pačiu labai stengiuosi, kad kiekviena moteris nuotraukose atspindėtų pati save, o ne stereotipišką supratimą, tad dar pasikalbame žinutėse, vėliau ir gyvai, apie tai, ką reiškia mums vairuoti motociklą ir būti šios bendruomenės dalimi. Ir dalinuosi savo pirma istorija ir iš karto atsiprašau tikrų „rašytojų“, nes tokio talento aš neturiu, tad mano rašinys bus mėgėjiškas. Na, bet tikiuosi pavyks man perteikti vienos iš jaunų moterų, istoriją.
Taigi, susitikome su Carmen Kalinauskaitė ryte, jau žinojau, kad turėsime „motociklo bei baleto viename“ fotosesiją ir nekantriai jos laukiau. Neeilinė jauna moteris ir pomėgiai jos neeiliniai. Didžiąją laiko dalį ji gyvena ore dirbdama stiuardese, bet tikra jos svajonė – tapti pilote. Gyvenime jai patinka kuo ekstremalesni pomėgiai, pradedant motociklo vairavimu ir baigiant šuoliais iš lėktuvo. Na, o ateities planuose, ne tik lėktuvo pilotavimas, bet ir „fūros“ bei autobuso teisės. Lyg to būtų mažai, Carmen svajoja kada ateityje papildyti savo veiklas ir motociklų remontu.
Pirmasis motociklas pas Carmen atsirado vos 18 metų, kai tik buvo galima laikyti A2 kategoriją, o pirmoji kelionė buvo iš namų į mokyklą, apie 30km, kuomet lydėjo tėtis ir jaudinosi labiau už pačią vairuotoją. Nepalyginsi, kaip Carmen atvažiavo į susitikimą su manimi- savimi pasitikinti, su baltu Kawasaki Ninja 300EX, kurį, sakė, įsimylėjo tik pamačiusi.
Klausiu kas jai yra motociklas ir kokia kelionė buvo įsimintiniausia? Ir nenustembu visiškai, kai Carmen pasakoja, kad tai geriausias terapijos būdas, visad išlėkia „prasivėdinti”, kai jaučia neigiamas emocijas, na o įsimintiniausia kelionė buvo pirmas dalyvavimas kolonoje – vaizdas per veidrodėlius, kai už tavęs važiuoja 80+ bendraminčių, buvo tiesiog neapsakomas. Aš, žinoma, šiek tiek pavydžiu. Nesu vairavusi tokioje kolonoje, vis kas sutrukdo nuvykti į sezono oficialų atidarymą, bet sau prižadu šiais metais jau prisiruošti…
Carmen dalijasi, kad būta ir juokingų situacijų. Pavyzdžiui, kai vedė savo koloną kartu su drauge, ir sustojus ant žvyro prieš daugiau, nei 50 žmonių, paprasčiausiai lėtai ir dramatiškai nukrito su visu motociklu. Na, o pavojingiausiais atvejais Carmen vadina tuos, kuomet mašinų vairuotojų naudojasi telefonais vairuodami bei taip sukelia avarines situacijas, kurios motociklininkui gali baigtis ir didele nelaime. Aš jai visiškai pritariu, negana tų, kurie kažkokio pykčio apsėsti tyčia užkiša mašiną arba gąsdina ir juokiasi mojuodami visokiais neaiškiais ženklais, tai dar yra ir savimi pasitikintys žiopliai, kurie mano matantys kelią su viršutine kaktos dalimi, o atsipeikėję puola vairą sukinėti judesiais, lyg ištikti konvulsijų.
Labiausiai, žinoma, mane domino paklausti Carmen, o kaip ji jaučiasi vairuodama motociklą būdama moterimi? Ar ji yra susidūrusi su stereotipais ar nuvertinimu? Ir nenustebino atsakymas: „Galiu pasidžiaugti, kad dažniausiai žmonės žavisi ar net pagiria už drąsą. Daugiausiai stereotipų, kad ir kaip būtų gaila, sulaukiau iš vyrų motociklininkų – dažniausiai tai tokie komentarai kaip „pašėlusi kelyje, tad tikriausiai ir lovoje” – kas yra gan šlykštu, ypač iš žymiai vyresnio amžiaus vyrų, kuriuos matau pirmą kartą, tad tokie „juokeliai” tikrai nepritinka“. Tačiau abi sutariame, nepaisant visko, moterų ant motociklo daugėja ir jaučiamas didelis palaikymas iš kitų bendraminčių. O ir pati Carmen sako visuomet palaikanti kitas, stengiasi padrąsinti, įtraukti, pamokyti, juk daug smagiau yra važiuoti su moterimis, sustoti kavos ir moteriškai pasišnekėti. „Nors esu daugybės skirtingų bendruomenių dalis, motociklų bendruomenė pati stipriausia ir mano mėgstamiausia. Ypač malonu yra tai, jog atsitikus nelaimei kelyje iškart žinai, kad atvažiuos padėti gal pirmą kartą matomas žmogus, tačiau jus vienija motociklas, ir to užtenka. Pavyksta ir susidraugauti labiau. Pavyzdžiui, išvažiavus pirmą kartą su kolona, tikėjausi tiesiog pasivažinėti, tačiau iš 80+ motociklų pamačiau tą vieną raudoną britvą, ant kurios sėdėjo mano dabar geriausia draugė Ainė, su kuria dabar turime savo atskirą grupę“- džiaugiasi Carmen. „Reikia pasitikėti tiek savimi, tiek savo motociklu. Kiekvieną kartą važiuoti su džiaugsmu, kadangi bet kada tai gali pasibaigti, žinant, kiek pavojingas hobis tai yra. Reikia vertinti tai, jog vis dar gali sėsti ant motociklo ir juo džiaugtis“,-atsako Carmen, paklausus, ko ją išmokė motociklai ir tęsia: „Merginai, kuri svajoja apie motociklą, bet nedrįsta, pasakyčiau judėti tik pirmyn, nesvarbu, ką sako aplinkiniai, kiek kandžių komentarų sulauki ar niekas tavim netiki – aš tikiu, kad viskas išeis. Nebūtinai iš pirmo ar antro karto, bet galų gale važiuosime kolonoje greta“.
orDalinuosi nuotraukomis ir nuoširdžiai linkiu, kad svajonės taptų planais, tikslais ir galiausiai- realybe ir vieną dieną pamatyti Carmen su jos „svajonių žirgu“- Kawasaki H2R arba baltos spalvos Ducati Panigale V4
Kai žmogus tampa istorija: pažintis su „Burbuliuku“ Aleksandra BurbulėlisL
Fotografuodama žmones susiduriu su daugybe skirtingų veidų, istorijų ir emocijų. Kiekvienas susitikimas – savaip ypatingas. Vieni praeina tyliai, beveik nepastebimai, o kiti įsirėžia taip giliai, kad jų istorijos dar ilgai skamba atmintyje. Būtent tokie susitikimai įkvepia – ne todėl, kad kiti būtų mažiau vertingi, bet todėl, kad kai kurie žmonės atsineša su savimi ypatingą energiją, kuri tiesiog prašosi būti papasakota.o
Vienas tokių susitikimų – su moterimi, kurią vadinu Burbuliukur. Toks jos „Facebook“ profilio pavadinimas, kuris man sukėlė šypseną – ir likoe. Oficiali pažintis – su Aleksandra Burbulėlis – įvyko Verkiuose. Ji atvažiavo savo juoda „Honda CBR650R“, vilkėdama visiškai juodai, o ant bagažinės – Toothless personažas iš „Kaip prisijaukinti slibiną“. Vaizdas – neįtikėtinas ir labai mielas. Pasisveikinome taip natūraliai, tarsi būtume senos pažįstamos, o pokalbis nuo pirmų minučių ritosi lengvaim
– Gal nebesifotografuojam? – pajuokavau, pajutusi, kiek daug turim bendro. Bet, žinoma, fotografavom. Ir kalbėjomės – apie motociklus, apie gyvenimą, apie baimę, džiaugsmą ir laisvę
________________________________________
„Motociklai mano gyvenime – nuo pat vaikystės, tik tada jie dar buvo tik širdyje“
– Kaip ir kada tavo gyvenime atsirado motociklai?
– Fiziškai – 2016 metais, kai išsilaikiau teises. Tuo metu nepažinojau nė vieno žmogaus, kuris važinėtų. Gerai, turėjau kelis kolegas, bet tiek. O sieloje… Aš matyt jau gimiau su motociklais širdyje. Tėtis pasakojo, kad vos pradėjusi vaikščioti, visus motociklus turėdavau paglostyti ir pamyluoti.
– Koks buvo pirmasis savarankiškas važiavimas?
– Pirmoji kelionė, na gal ne visai kelionė bet pirmas solo važiavimas tolėliau buvo antrą dieną po motociklo nusipirkimo. Kaip jaunimas pasakytų unfortunately, tą dieną kai pagaliau išpildžiau ilgametę svajonę įsigyti motociklą grįžusios namo manęs nepasitiko nuostabusis tobulasis visiškai absoliučiai numylėtas šuo.. na čia taškus jau susidėkit patys. Buvo reikalinga emocinė iškrova – o kas geriau nei vėjas ausyse važiuojant? Ta kelionė buvo per drąsi, kelias per trumpas, bet supratau – motociklas nuo šiol yra mano gyvenimo dalis. Geriausias draugas, psichologas, nuodėmklausys. Užsidedi šalmą – ir pasaulis lieka už jo.
________________________________________
„Motociklai pasirenka mane, ne aš juos“
– Ką dabar vairuoji ir kaip pasirinkai būtent šį modelį?
– Dabar – „Honda CBR650R“. Kaip ir anksčiau, jis atėjo neplanuotai. Nuvažiavau pas pažįstamą padangų, jis sako: „Tau CBR‘ai patinka – nori?“. Aš – silpnas žmogus. Nuo to viskas ir prasidėjo.
– O ar turi svajonių motociklą?
– Norėčiau „VFR“. O idealiai – turėti keletą motociklų: vieną sportui, kitą kelionėms, dar kokį nors miestui.
________________________________________
Kelionės, pavojai ir draugystės
– Įsimintiniausia kelionė?
– Gal paskutinė. Potvyninis lietus, neatvykusios paletės, kvaili sprendimai, plyšusios tašės… Bet – ir neįtikėtinai gražios vietos. Tokios patirtys užstringa ilgam.
– Pavojų tikrai buvo?
– Buvo visko – ir pabudimų reanimacijoje, ir padėkų sėkmei. Gatvėje, žiede – pavojai šalia, bet išmoksti juos valdyti.
– Ar teko susidurti su stereotipais kaip moteriai motociklininkei?
– Ne. Gal pasisekė, gal mano veidas su labai išlavintu „resting bitch face“, bet niekas neturi ką pasakyti.
– Ką tau reiškia įkvėpti kitas moteris?
– Nežinau, nesuprantu, ko čia bijoti. Jei bijai – klausk savęs: ar nori labiau, nei bijai? Jei taip – pirmyn. Tik jei nori dėl „like’ų“ – net nesivargink, bus tik laiko ir pinigų švaistymas.
________________________________________
Motociklizmas – daugiau nei hobis
– Ką tau davė motociklai?
– Išmokė, kad viskas įmanoma. Jei nori – eini ir darai. UŽ tave niekas nieko nepadarys.
– O po 5–10 metų?
– Neplanuoju. Gyvenimas keistas, nenuspėjamas. Žiūriu į dabar.
– Ką reiškia priklausyti motociklininkų bendruomenei?
– Tai – subkultūra. Visur, kur važiuosi, sutiksi savus. Sveikina, padeda, kalbina. Viena didelė keliaujanti šeima.
– Ar sutikai draugų per motociklus?
– Beveik visi mano artimiausi draugai – iš moto pasaulio. Kitų likę vos keli.
________________________________________
Viena iš tų, kurių nepamirši
Žvelgdama į Aleksandros nuotraukas, pastebėjau dar vieną detalę – tatuiruotes. Jos išraiškingos, prasmingos, pasakojančios savo tylias istorijas. Kaip ir ji pati – gyva, drąsi, kupina vidinės jėgos ir laisvės.
Yra žmonių, kurie tiesiog atvažiuoja motociklu. Ir yra tokių, kuriuos atsimeni ilgai po to, kai jie nuvažiuoja. Aleksandra – viena iš pastarųjų.
Kai susitinka dvi aistros – motociklai ir fotografija
Gabiją sutikau vieną karštą, saulėtą dieną išskirtinėje aikštelėje pačioje Vilniaus širdyje – vietoje, kur susitinka asfaltas, adrenalinas ir įdomios asmenybės. Tą dieną tęsiau savo idėją – fotografuoti ir pasakoti motociklą vairuojančių moterų istorijas. Ir kai pamačiau ją – jauną, išraiškingą, pasitikinčią savimi – iškart supratau: bus ne tik stiprus kadras, bet ir stipri istorija.
Didžiausia staigmena laukė pradėjus pokalbį – paaiškėjo, kad Gabija yra mano dukros metų. Ir žinot ką? Tai sukėlė labai šiltą, net kiek sentimentalią emociją. Matyti tokią jauną merginą, drąsiai sėdinčią ant motociklo, su aiškiu žvilgsniu ir troškimu gyventi savaip – sužavėjo ir kažkur viduje palietė. Pagalvojau: „Drąsu… Bet ar norėčiau, kad mano dukra vairuotų motociklą?“ Atsakymo iki šiol neturiu – bet pagarba Gabijai tik dar labiau išaugo.
O viską vainikavo smagi smulkmena – abi esame įsimylėjusios fotografiją. Tą akimirką mūsų ryšys tapo dar artimesnis: susitiko ne tik motociklų mėgėja ir fotografė, bet dvi panašiai mąstančios moterys su panašiomis aistromis, tik metų skirtumas beveik 30
. Mūsų pokalbis greitai virto nuoširdžiu bendravimu – apie svajones, iššūkius ir tai, kaip gera kartais tiesiog… lėkti.
Iš vidaus.
Ir tada supratau – šitą istoriją tiesiog būtina papasakoti plačiau..
Taigi Gabija Šileikaitė
„NO RISK, NO STORY“ – jaunos motociklininkės kelias į laisvę
——————————
Norisi patirti kuo daugiau
Negaliu pakęsti sėdėti vietoje ir nieko neveikti. Visada ieškau, ką naujo išbandyti – noriu gyvenime patirti kuo daugiau. Esu pirmo kurso fotografijos studentė, o fotografija jau tapo ir pragyvenimo šaltiniu. Turiu nemažai pomėgių, bet viską jungia vienas dalykas – judėjimas.
Judėjimas – mano energija
Kur tik sportas – ten ir aš. Plaukimas, dviračiai, riedučiai, slidės, sporto klubas – tai neatsiejama nuo mano kasdienybės. Tačiau man svarbu ne tik fizinis judėjimas, bet ir vidinis sustojimas. Kartais reikia tiesiog atsisėsti, apsidairyti ir pabūti su savimi. Tada skaitau, rašau – tai man padeda suprasti pasaulį ir save. Tikiuosi vieną dieną parašyti ir išleisti savo knygą.
Kelionės – ne tik po pasaulį, bet ir po save
Labai myliu keliones. Kuo daugiau matau, tuo plačiau mąstau. Kelionės išmoko ne tik pažinti kitus, bet ir save. Bet iš tiesų, gyvenimas ir yra pati didžiausia kelionė. Nenoriu tiesiog egzistuoti ar plaukti pasroviui – noriu gyventi pilnai, laisvai, nuoširdžiai. Dėl to ir pasidariau tatuiruotę su žodžiais „No risk, no story“ – be rizikos nėra ir istorijų.
Pirmas žingsnis į motociklininkių pasaulį
Motociklai man visada atrodė labai žavūs, bet aplinkoje niekas jų nevairavo. Dažnai girdėdavau bauginančius žodžius – „nusipirkai motociklą, pirk ir karstą“, „nepamiršk tapti donoru“. Tai neįkvepia, bet viduje noras liko. Labiausiai mane palaikė tėtis – jam tai irgi sena svajonė. Nors daug kas netikėjo, kad man pavyks, aš užsispyriau. Sunkiausia buvo įtikinti mamą. O tada jau liko tik mokytis važiuoti.
Automobilio teises išlaikiau iš pirmo karto, per savo 18-ąjį gimtadienį. Po kelių savaičių laukė motociklo egzaminas – deja, pirmas bandymas nesėkmingas. Bet trečias kartas buvo sėkmingas ir ta diena tapo viena geriausių mano gyvenime!
Tik sportbike – tai mano stilius
Nuo pat pradžių žinojau, kad važiuosiu tik sportbike – kiti motociklai tiesiog netraukė. Dabar vairuoju Honda CBR500RA, o svajonių motociklas – Yamaha R1, juoda arba mėlyna. Kai tik galėsiu, laikysiu A kategoriją ir tikiu – ta svajonė išsipildys.
Laisvė, kurios neįmanoma aprašyti
Kai sėdu ant motociklo, kai užsidedu šalmą – viskas aplink išnyksta. Viskas, kas buvo blogai, lieka už nugaros. Po šalmu – plati šypsena. Tuo metu niekas daugiau nesvarbu, tiesiog būna gera. Man atrodo, kiekvienas motociklininkas tai supranta – tai ne žodžiais nusakoma, tai reikia išgyventi.
Ne tik džiaugsmas, bet ir pamokos
Buvo visko. Važiuojant žmonės mojuoja, rodo „liuks“, vaikai prašo pagazuoti – tai labai smagu. Bet buvo ir labai nemalonių situacijų. Vieną naktį važiavau pagrindine juosta, o vienas vairuotojas bandė apsisukti. Sustojo, kad mane praleistų, aš truputį pagreitinau – o tada jis netikėtai paspaudė gazą ir išlindo tiesiai prieš mane. Vos spėjau jį apvažiuoti. Labai išsigandau, bet laimei viskas baigėsi gerai. Tokie momentai primena, kad kiekvienas važiavimas – tai atsakomybė.
Motociklas – mano gyvenimo dalis
Be motociklo savo gyvenimo jau nebeįsivaizduoju. Planuoju važinėti tiek, kiek tik leis sveikata. Tai nėra tik transporto priemonė – tai būdas jaustis gyvai, laisvai ir tikrai.
Bendruomenė, kuri įkvepia
Į Motomerginų grupę mane pakvietė mergina iš Motobay. Pasakė – čia rasi žmonių, kurie tave palaikys ir supras. Nors dar nedalyvavau susitikimuose ar važiavimuose, stebiu grupę ir randu ten daug įkvėpimo. Faina matyti vis augančią moterų motociklininkių bendruomenę – tai tikrai džiugina!
Palaikymas svarbesnis nei aplodismentai
Visoms, kurios svajoja apie motociklą – sakau: nebijokit! Net jei aplinka abejoja jumis, svarbiausia tikėti pačioms. Taip, kelias nebus lengvas, bet patikėkit – jis vertas kiekvieno žingsnio. O jei prireiks palaikymo – yra bendruomenės, kurios priims, supras ir padės.
Atminkit – no risk, no story.
Moterys ant motociklų: pažintis su Indre – „Harley“ širdimi iš Vilniaus krašto
Tęsiu pažintį su motociklininkėmis moterimis ir šį kartą keliauju pas Indrę – įspūdingą asmenybę, gyvenančią viename gražiausių Vilniaus regionų. Tiesa, iki šiol dar nebuvau nuklydusi į Nemenčinės plento galą, bet, pasirodo, praleidau visai neblogą maršrutą! Kelias – platus, tvarkomas, dviračių takai tiesiami, tad jau dabar žinau: kai visi remontai bus baigti, grįšiu vėl. Lygus asfaltas visada vertas dar vienos kelionės. Ir dar su motociklu? Be jokios abejonės.
Vos atvykusi į Indrės kiemą, supratau – tai ne šiaip sau namai. Tai – šventovė „Harley Davidson“ dvasiai. Kieme spindi išskirtinis motociklas, o atmosfera tokia, kad net kavos kvapas turbūt turi V-Twin variklio prieskonį.
Mane pasitinka dvi švytinčios moterys – Indrė ir jos sesuo Simona. Apsikabiname lyg senos bičiulės. Gal ir esame ką tik susitikusios, bet jausmas – lyg pažinotume viena kitą nuo pirmo bendro posūkio gyvenimo kelyje. Kartais tikrai norisi padėkoti kažkokiems aukštesniems jėgoms (arba motociklų dievams), kad gyvenime aplink mane renkasi tokie šilti, nuoširdūs ir įkvepiantys žmonės. Man tai – neįkainojama.
Na, o dabar – pagrindinis klausimas:
Indre, tai kokia ta meilės motociklams pradžia?
-Aistra ekstremaliems pojūčiams mane lydėjo nuo pat vaikystės. Motociklas ilgą laiką buvo tik svajonė, kol gyvenimas „padiktavo“ kitus prioritetus: studijos, darbas, šeima. Vyras, motociklų entuziastas nuo jaunystės, dar studijų laikais vežiodavo mane po Vilnių – tai dar labiau įžiebė mano aistrą. Tačiau būti keleive – ne tas pats, kas vairuoti pačiai.
________________________________________
O kas tu esi gyvenime?
Esu dukra, sesuo, žmona, mama. Profesiniame gyvenime dirbu verslo bei nevyriausybinių organizacijų konsultavimo srityje – dalyvauju įvairiuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose. Be to, esu Rotary klubo „Vytis“ narė, kur kartu su bendraminčiais puoselėjame draugystę, dalinamės patirtimi bei įgyvendiname humanitarinius projektus.
Kasdienis mano darbas yra protinis, dažnai labai intensyvus, todėl itin vertinu galimybę atsipalaiduoti. Ir čia atsiranda motociklai – mano sielos terapija.
________________________________________
Pirmieji žingsniai ant dviejų ratų
Pirmoji mano kelionė motociklu kaip kelevės buvo ne tik romantiška, bet ir įsimintina – būsimas vyras aprodė gražiausias Vilniaus vietas. O pirmoji ilgesnė kelionė jau kaip vairuotojos – iki Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios – tapo stipriu patvirtinimu, kad esu ten, kur ir turiu būti. Motociklas atvėrė duris į Lietuvą, kokios iki tol nemačiau: nuo Punžonių atodangos iki Glitiškių dvaro.
________________________________________
Pirmasis motociklas – dovana iš vyro
40-ojo gimtadienio proga vyras padovanojo man motociklą – Harley Davidson XL 883N Iron, išpuoštą menininko Balio Tuskėno. Tai buvo aiškus ženklas – dabar arba niekada. Išsilaikius teises prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Nors svajoju apie kelioninius modelius, kol kas mėgaujuosi savo „Harliu“ ir toliau kaupiu patirtį.
________________________________________
Kelionės ir atradimai
Kiekviena kelionė – savaip ypatinga. Viena labiausiai įsiminusių – į Lifosos fosfogipso kalnus Kėdainių rajone, kur per miesto šventę susirinko šimtai motociklininkų. Vaizdas – lyg iš kitos planetos. Vis dėlto tikiu, kad įspūdingiausios kelionės dar laukia – už Lietuvos ribų.
________________________________________
Nuotykiai, iššūkiai ir juoko akimirkos
Mokantis vairuoti neišvengiau kuriozų – ne kartą „paguldyta“ motociklo ant žvyro, o vyro reakcijos vertos atskiros istorijos. Jis pirmiausia klausia, ar man viskas gerai, bet akys jau ieško įbrėžimų ant motociklo. Netrukus atsirado apsauginiai lankai – su apsaugomis!
________________________________________
Stereotipų griovimas ir bendruomenė
Lietuvoje motociklininkų bendruomenė – stipri ir palaikanti. Ypač džiugu, kad vis daugiau moterų sėda ant motociklų. Jaučiu pagarbą, palaikymą ir saugumą, o važiuojant su vyriška kompanija – netgi ypatingą rūpestį. Nors kartais neramina neatsakingas jaunimo elgesys, bendruomenės branduolys – sąmoningas ir vieningas.
________________________________________
Motociklas – moterims?
Tikrai taip. Vis daugiau moterų laužo stereotipus ir renkasi tai, kas anksčiau buvo laikoma „vyrišku“ pomėgiu. Motociklas – tai ne tik laisvės, bet ir vidinės stiprybės simbolis. O tas jausmas, kai prasilenki su kitu motociklininku ir pakeli ranką… Tai nepaaiškinama žodžiais – tai reikia patirti.
________________________________________
Įkvėpimo jėga
Man svarbu įkvėpti kitas moteris. Įkvėpti reiškia parodyti, kad trapumas ir jėga gali eiti koja kojon. Jei širdyje kirba noras – vadinasi, tai tavo kelias. Niekas neprilygsta jausmui, kai skrendi kaip vėjas – laisva, stipri, savimi pasitikinti.
________________________________________
Stilius ir saugumas ant motociklo
Aprangą renkuosi atsakingai – svarbiausia saugumas. Tačiau moterys visur lieka moterimis – ir ant motociklo norisi atrodyti gražiai. Juk galima suderinti funkcionalumą su stiliumi.
________________________________________
Motociklai – draugystės tiltas
Per motociklus sutikau visą būrį šaunių žmonių. Mūsų pažintis su viena artima drauge taip pat užsimezgė per motociklus – tikiu, dar ne vieną ratą kartu prasuksim!
________________________________________
Ką davė motociklai?
Motociklas man padėjo suprasti, kad esu stipresnė nei maniau. Jis išmokė ne tik valdyti techniką, bet ir būti atidesnei, kantriai, gebančiai atsipalaiduoti. Tai ne tik techninė, bet ir dvasinė kelionė.
________________________________________
Patarimas nedrįstančioms
Jei svajoji – veik. Neatidėliok. Gyvenimo pabaigoje gailėsimės ne to, ką padarėm, o to, ko nedrįsom. Kaip sakau – geriau gyventi trumpiau, bet smagiai, nei ilgai ir nuobodžiai.
________________________________________
Ateitis ant dviejų ratų
Savo gyvenimo be motociklo jau nebeįsivaizduoju. Kadangi motociklais pradeda domėtis ir mūsų dukros, tikiu, kad netrukus visa šeima keliausime plieniniais žirgais. Ir kas žino – gal vieną dieną, būdami močiutė ir diedukas, motociklais riedėsime pas anūkus!
________________________________________
Svajonių kelionė
Didžiausia svajonė – kelionė per Ameriką legendiniu Route 66. Tai sena svajonė, kuriai, tikiu, lemta išsipildyti. Juk kaip sakoma – svajok atsargiai, nes jos pildosi.
________________________________________
Motociklas man – tai laisvės, stiprybės ir gyvybės simbolis. O kiekvienas posūkis kelyje – dar viena istorija, kurią verta išgyventi.
Tęsdama savo moterų ant motociklų fotografijų temą, noriu supažindinti su dar viena nuostabia heroje Vitalija
, kuri, kaip ir visos mano fotografuojamos moterys, žavi savo unikalumu ir drąsa. Jau susirašinėjant mes kalbėjome apie tai, kaip šią fotosesiją padaryti kitokią, kokias ryškias spalvas naudoti, tačiau kai priėjome prie aukštakulnių ir raudono sijono, supratau, kad ši fotosesija bus išskirtinė. Ir taip ir įvyko – jaunatviška, drąsi, draugiška ir labai miela moteris nustebino ne tik savo ryškiu motociklu, bet ir nepakartojama išvaizda
Kiekviena akimirka, užfiksuota objektyvu, buvo tikra džiaugsmo ir kūrybos šventė.
Žinoma, rezultatas taip pat gavosi išskirtinis – kupinas energijos ir unikalios grožio energijos
Susipažinkime
Esu Vitalija – daugiau nei 20 metų dirbu su specialiųjų poreikių vaikais, jų bendruomene ir pokyčiais. Per beveik du dešimtmečius mano profesinis kelias vedė per įvairias švietimo ir socialinio darbo sritis. Esu mokytoja, vaikų socializacijos centro direktorė, mediatorė, lektorė. Didelę dalį savo veiklos skyriau darbui su vaikais ir delinkvencinio elgesio paaugliais, susiduriančiais su elgesio, emociniais ar socializacijos sunkumais. Dalinuosi žiniomis apie smurto prevenciją ir individualių ugdymo planų svarbą dirbant su specialiųjų poreikių vaikais. Dirbti šioje srityje – tai ne tik profesija, tai pašaukimas, kurio esmė – padėti, įkvėpti ir kurti pokytį.
Tačiau laikui bėgant, pasikeitė gyvenimas ir jo kryptis, šiuo metu turiu proginių suknelių saloną kuriame darbuojuosi ir kuriu moterišką grožį. O kai noriu atsikvėpti – lėkiu į gyvenimą ant dviejų ratų…
Jei prieš kelerius metus kas būtų pasakęs, kad motociklas taps mano gyvenimo dalimi – būčiau tik šyptelėjusi.
Dar paauglystėje, kai gyvenau su tėvais, stebėdavau pro šalį pralekiančius motociklus, manyje kažkas suvirpėdavo. Tai buvo laisvė. Garsas. Greitis. Nežinomybė. Nežinojau, kodėl tai mane taip traukia – bet žinojau, kad tai mano. Pirmą kartą užsidėjau šalmą ir sėdau ant motociklo per visai atsitiktinį draugų susitikimą, kai man buvo šešiolika. Tas variklio garsas, tas adrenalino antplūdis… nuo tada viskas pasikeitė. Vis svajojau ir viduje tikėjau, kad kažkada ateityje turėsiu savo motociklą.
Bet tikra pažintis su motociklais įvyko netikėtai – vieną vasaros dieną, vyras netikėtai parvažiavo su draugo motociklu namo. Ir tada… prie manęs priėjo vyras ir:
„Nori pabandyti?“ – paklausė.
Užsidėjau šalmą, atsisėdau, ir jis užvedė variklį. Tas garsas… tarsi visa pasaulio energija sprogtų krūtinėje.
„Kaip jautiesi?“ – jis paklausė.
„Lyg skriečiau per visą pasaulį ir nieko nebijočiau“, – atsakiau.
Prabėgus metams nuo tada, visgi mano svajonė išsipildė ir tuo labai džiaugiuosi.
Po to sekė bandymai įveikti treniruotes ir pirmąsias kelionės. Pirmą kartą, kai pajutau, kad motociklas – ne tik transporto priemonė, bet ir būdas pabėgti nuo visko, leistis į nuotykius ir išlaisvinti savo sielą. Kiekvienas kilometrų įveiktas užmiestyje tapdavo ne tik iššūkiu, bet ir savęs atradimo kelione. Kiekvienas pasivažinėjimas su motociklu tapdavo tarsi meditacija, leido atrasti daugiau savyje, o kartu ir pajusti, kad, kaip ir motociklas, aš taip pat esu laisva ir nevaržoma. Tai buvo kelionė, kur kiekvienas įveiktas posūkis ir staigus pagreitėjimas padėjo atrasti, kas aš iš tikrųjų esu.
Dabar motociklas man – tai ne tik transporto priemonė. Tai:
Laisvė nuo stereotipų;
Savęs stiprinimas;
Ir kiekvienas nuotykis, kurį renkuosi pati;
Noriu pasakyti – jei svajoji, bet dvejoji, ar tau „galima“, ar „pavyks“ – tikrai pavyks. Ir tu gali. Mes visos galim.
Ir mano kelias su motociklu prasideda tada, kai užsisegu šalmą.
Pirmą kartą atsisėdusi ant motociklo jaučiausi lyg įlipusi į kitą pasaulį – baugu, bet tuo pačiu… kažkaip sava. Dabar žinau – tai buvo viena geriausių mano gyvenimo sprendimų. Važiuoju ne dėl adrenalino, o dėl laisvės. Dėl tylos galvoje. Dėl jausmo, kai esi tik tu, kelias ir horizontas.
Šiandien vairuoju Honda 650 CBR f, sportiškas, bet draugiškas motociklas pradedančiajam – jis toks kaip jaunas superherojus: greitas, bet dar nespėjęs sugriauti miesto, jis toks kaip iš filmo – žvilgsniai seka ne tik dėl „pink“ šalmo, bet ir dėl to, kad motociklas atrodo lyg nuvažiavęs tiesiai nuo „Fast & Furious“ filmavimo aikštelės .“
, bet turiu svajonę– Ducati Panigale – jau širdyje. Noriu užaugti iki jo – tiek techniškai, tiek emociškai. Žinau, kad ateis diena, kai būsiu jai pasiruošusi. Kol kas mes dar artėjame viena prie kitos. Kodėl būtinai šis? Elegancija + agresija:
– „Aš noriu motociklo, kuris atrodytų kaip meno kūrinys, bet važiuotų taip, kad visi pamirštų kvėpuoti.“
Ducati Panigale V2 – būtent toks. Skulptūriškas dizainas, bet su pakankamai raumenų. Ir tokius sprendimus galiu priimti tik pati, niekas daugiau tau negali pasakyti „nedrįsk to daryti, juk turi šeimą“.
Viena įsimintiniausių kelionių buvo per Lietuvos miestelius, per žalius Lietuvos miškus, su saulėlydžiu prie Trakų dvaro su man artimu žmogumi. Tačiau esu pakliuvusi ir į gyvenimo pinkles, kai, kartą GPS mane išvedė į žvyruotą keliuką, kuris baigėsi beveik pelke. Purvas iki batų, juokas iki ašarų – bet ir tokios situacijos manęs neišgąsdina. Jos formuoja. Griūk negyvas, nežinau ką daryti, nei atgal nei pirmyn…. bet ilgai besikapstant išsikapsčiau
.
Na, esu susidūrusi ir su stereotipais – moteris ant motociklo vis dar kai kam kelia nuostabą. Bet kai nusiimu šalmą ir nusišypsau, dažniausiai matau ne pašaipą, o pagarbą ir atgalinę plačią šypseną. O svarbiausia – aš pati žinau, kas esu ir ką darau. Žinau kas man kelią džiaugsmą. Motociklai nebėra „vyrų žaislas“. Jie tampa visų laisvės simboliu. Ir moterys – ne ateina į šią sritį. Jos jau čia yra. Ir važiuoja tolyn. Greitai. Ir su stiliumi. Lūžta senieji stereotipai.
Šiame pasaulyje sutikau ne tik nuotykius, bet ir žmones, kurie tapo artimi – bendraminčiai, draugai, beveik šeima. Jaučiu, kad mūsų vis daugiau – moterų, kurios renkasi važiuoti. Ne todėl, kad reikia ką nors įrodyti. O todėl, kad norisi kvėpuoti plačiau, norisi būti laisvomis.
Kiekvieną kartą rinkdamasi aprangą, visų pirma galvoju apie saugumą. Bet ir stilius man svarbus – motociklas atspindi asmenybę, o apranga – ją papildo. Aš noriu jaustis saugi, tvirta ir… labai graži.
Po 5–10 metų save matau vis dar ant motociklo. Gal su dar didesniu vidiniu ramumu. Gal šiaurėje, važiuojančią per Norvegijos fiordus link Nordkapp. Kelionė nuo Lietuvos per Daniją, Švediją, Trollstigen, Lofotenų salas… Tokia kelionė man – kaip asmeninis manifestas: kad aš galiu, kad aš gyvenu, kad aš renkuosi savo kelią.
Motociklai mane išmokė daug – apie gyvenimą, apie drąsą, apie save. Jie išmokė tylėti, kai norisi garsiai rėkti. Judėti, kai atrodo, kad nebegali. Ir nebijoti, kai bijai.
Ir jei šį įrašą skaito mergina, kuri nedrįsta… žinok – aš irgi pradėjau nuo žvilgsnio gatvėje. Tu gali. Tikrai gali.
Nebijok. Pabandyk. Neprivalai iškart visko žinoti ar mokėti – tereikia noro ir pirmo žingsnio.
Jei reikės – parašyk. Pirmą kartą gali važiuoti su manimi.
Aš nesu išskirtinė. Bet aš pasirinkau save – su šalmu ir laisve. Ir tas pasirinkimas kasdien mane veda vis toliau.